Kalbėjimas
Venkite izoliacijos
Gedulas gali būti labai izoliuojantis. Gali padėti supratimas, jog tai, kad kenčiate yra normalu. Gali padėti ir supratimas, jog jūs toks esate ne vienas. Informacijos apie gedėjimą paieška knygose ir kituose informacijos šaltiniuose arba prisijungimas prie paramos grupės gali padėti suprasti, kad jūs nesate vieni, ir tai, kad jaučiate skausmingus jausmus, yra normalu. Dienoraščio rašymas gali būti labai emociškai iškraunantis būdas, skatinantis atsiverti, išsakyti tai, kas skauda, baisu, sunku.
Labai naudinga vesti užrašus, tuomet galima žvilgtelėti atgal į gedulo procesą ir pamatyti, kaip jis po truputį keičiasi. Pamėginkite pripažinti, kad galite funkcionuoti ne taip gerai kaip įprastai. Jūs galite būti pavargęs, gali suprastėti atmintis, gali sunkiau sektis sutelkti dėmesį, galite jausti, jog niekas nebėra svarbu. Išdrįskite paprašyti paramos iš draugų. Pasižymėkite dalykus, užduotis, jeigu manote, kad pamiršite, taip pat pamėginkite nusistatyti vieną pasiekiamą užduotį per dieną. Mes, kaip ir mūsų širdis ar protas, gedime savo kūne, todėl sportuokite, net švelnus pasivaikščiojimas gali jūsų kūnė įtampą sumažinti. Masažas taip pat gali atpalaiduoti, gydyti vidines žaizdas.
Vienas sunkiausių dalykų gedint yra jausmas, jog prarandate kontrolę. Pamėginkite tuomet įvesti dienoje struktūrą, pavyzdžiui, atlikite pagrindinius darbus pirmoje dienos pusėje, o sportuokite po pietų. Leiskite sau pailsėti nuo skausmo. Palepinkite save vaišėmis… Arba nukreipkite savo dėmesį nuo skausmo, žiūrėdami filmą, kuris atitrauktų jus nuo netekties temos kelioms valandoms.
Neskubėkite veikti
Jums gali būti skaudu žvelgti į mirusiojo daiktus, todėl gali kilti stiprus noras išmesti visus mirusiojo daiktus: fotografijas, drabužius ir kt. Visgi nėra gera idėja išmesti ką nors, kol jausmai labai intensyvūs. Tokį sprendimą geriau atlikti šiek tiek nuslūgus jausmams, tuomet galite labiau racionaliai nuspręsti, ką norite pasilikti sau. Jei jūs jaučiatės įsiutę, mėginkite surasti būdų, kaip išlieti savo pyktį fiziškai: pagalvės mušimas, šokinėjimas, vandens spardymas prie jūros, vandens telkinio, rišti mazgus rankšluostyje, daužyti kažką, kas nedūžta, jei jums tinka užsiimti kikboksu ir kt. Labai gerai jei pavyksta fizišką veiksmą atlikti su verbalika: šaukti ar rėkti tuo pačiu metu. Atkreipkite dėmesį, ar toks elgesys saugus ir ar nenukentėsite. Jūs esate vieni ir niekas jūsų negirdės. Jei jūs pykstate ant savęs, raskite, kas jus po to paguostų. Kai kurie žmonės tiki, kad pykčio išreiškimas uždega dar daugiau pykčio, o ne sumažina, tačiau kitiems taip nenutinka. Patyrinėkite, ar jums tai veikia, ar jums padeda pykčio išreiškimas sumažinti pyktį.
Grįžimas į darbą
Planuodami grįžti į darbą suraskite būdų sau padėti. Galbūt galite paprašyti kolegos jus palydėti iki darbo vietos pirmąją dieną. Leiskite kitiems žinoti jūsų norą kalbėti arba nekalbėti apie tai, kas nutiko.
Įsitikinkite, kad žmonės žino apie mirtį tiek, kiek jūs norite – taip jūs nejausite šnabždėjimosi už jūsų nugaros. Idealiu atveju jūsų grįžimas į darbą galėtų vykti palaipsniui. Pradžioje tik keletą rytų porą kartų per savaitę. Nesitikėkite, kad būsite tokie pat darbingi, kaip iki tol. Bandykite imtis dirbti įveikiamų, mažesnių, mažiau laiko reikalaujančių užduočių. Dideli projektai gali atrodyti neįveikiami. Darbas galėtų padėti atitraukti jūsų dėmesį nuo sielvarto, tačiau visiškai jį išjungti jums nepavyks. Skirtkite sau per dieną kelias trumpas pertraukas pasivaikščiojimui, pabūkite ramybėje ir, jei norisi, nubraukite kelias ašaras…
Nėra taisyklių, kaip sielvartauti arba gedėti. Šie patarimai gali jums tikti, bet gali ir netikti. Jūs esate geriausias gidas sau. Klausykite savęs: išmokite pastebėti, kas jums padeda, o kas jus ,,varo iš proto“. Supraskite, kad tai, kas pradžioje veikė ir padėjo, po kelių mėnesių gali nebetikti. Kas benutiktų, būkite švelnūs sau, duokite sau laiko pagyti. Jeigu tai iš pradžių atrodys neįmanoma, tikrai yra šviesa tunelio gale.
Psichologė Eglė Šekštelienė / www.psichologineterapija.lt