Kaip ištverti artimojo netektį?
» » Kaip ištverti artimojo netektį?

Kaip ištverti artimojo netektį?

Kasdien prarandame milijardus savo organizmo ląstelių, vakarykštę dieną, mums skirtą buvimo čia laiką… Mirtis – neišvengiamas mūsų fizinio gyvenimo ciklo užbaigimas. Tačiau kaip iš tiesų išgyventi žmogaus netektį, pataria psichologė Vytautė Venčkauskienė.
Ar psichologijoje skirstomi tam tikri gedėjimo etapai? Gal įmanoma numatyti, kaip gedintis žmogus jausis išgyvenęs vieną ar kitą etapą?

Nustatyti, kada baigiasi gedėjimas, nėra paprasta. Gedėjimo trukmė, įvairių autorių teigimu, gali būti labai įvairi – nuo kelių mėnesių iki dvejų metų. Ženklu, kad gedėjimas baigėsi, psichologijos profesorius J. V. Vordenas siūlo laikyti visų keturių netekties sielvarto užduočių įvykdymą. Šias užduotis būtina įgyvendinti, kad žmogus vėl galėtų sugrįžti į normalų gyvenimą ir išmoktų gyventi be mirusiojo. Jeigu kuri nors užduotis lieka neįveikta, net po daugelio metų gali iškilti įvairių problemų, susijusių su neišgyventu sielvartu, kuris gali virsti sunkiomis kūno, psichikos ligomis, socialinėmis, psichologinėmis problemomis ir pan.

Pirmoji užduotis

Pirmoji gedinčiojo užduotis – netekties pripažinimas. Juk net ir tada, kai miršta ilgai sirgęs asmuo, artimieji būna ištikti šoko. Pirmoji gedinčiojo reakcija – mirties fakto neigimas. Jeigu nepavyksta įsisąmoninti netekties, galimos įvairios psichozinės būsenos, kai prarandamas ryšys su realybe. Pavyzdžiui, patyręs netektį asmuo su atėjusiais į šermenis garsiai juokauja, šmaikštauja lyg velionis vis dar būtų gyvas. Tėvai gali saugoti ir tvarkyti mirusiojo vaiko kambarį, tarsi šis turėtų netrukus grįžti. Kai kurie gedintieji elgiasi priešingai: skuba kuo greičiau sunaikinti visus daiktus, primenančius mirusįjį. Tokiu būdu stengiamasi sumažinti susidūrimo su realybe skausmą. Tačiau toks elgesys labai rizikingas, nes gedėjimas gali  tapti komplikuotu. Jeigu pagaliau pavyksta pereiti neigimo būseną ir suprasti, kad artimasis tikrai mirė, dažniausiai kyla pyktis. Tai rodo, kad gedintysis pripažino mirties faktą.

Antroji užduotis

Antroji užduotis – išgyventi netektį ir visus su ja susijusius jausmus. Netekties išgyvenimas yra labai individualus. Kartais tai pasireiškia visiška apatija ir jausmų nebuvimu. Be to, stengiantis save apsaugoti nuo kankinančių minčių apie mirusįjį, mėginama jį idealizuoti. Stačia galva pasineriama į darbus arba keliones, keičiama gyvenamoji vieta ir t.t. Tačiau bėgdamas nuo netekties skausmo, žmogus anksčiau ar vėliau palūžta, ir jo gedėjimas gali tapti komplikuotu. Todėl šiuo laikotarpiu labai svarbu gedinčiajam padėti atsiversti ir išgyventi visus su netektimi susijusius jausmus. Jeigu tai nepadaroma laiku, vėliau sugrįžti prie šių išgyvenimų pačiam gedinčiajam būna dar sunkiau.

Trečioji užduotis

Trečioji užduotis – įveikti tuštumą, atsiradusią po artimojo mirties. Mirus artimajam, mes prarandame ne tik asmenį, su kuriuo mus saistė ypatingas jausminis ryšys, bet ir tam tikrą nusistovėjusią tvarką, gyvenimo ritmą. Juk mirusysis turėjo kažkokias pareigas buityje, jis atliko tam tikrus vaidmenis: galbūt buvo sodininkas, buitinės technikos remontuotojas, šeimos biudžeto planuotojas, kelionių organizatorius, sekso partneris, ilgaamžis šeimos išlaikytojas, ilgaamžis senolis, prižiūrimas ir slaugomas kitų šeimos narių. Kuo daugiau pareigų ir vaidmenų turėjo mirusysis, tuo silpnesniais pasijaučia gyvieji. Tuoj pat po netekties būtina kitų šeimos narių pagalba gedinčiajam. Tačiau per ilgai užsitęsusi artimųjų globa, kylanti iš pačių geriausių ketinimų, ne tik apsunkina sielvartaujančio asmens prisitaikymą prie pasikeitusių aplinkybių, bet ir gali jį privesti prie visiško nesavarankiškumo ar net neįgalumo.

Ketvirtoji užduotis

Paskutinė, ketvirtoji užduotis – sukurti naują santykį su mirusiuoju ir gyventi toliau. Labai dažnai žmonėms atrodo, kad naujų santykių sukūrimas su kitais žmonėmis reikštų išdavystę mirusiajam, nepagarbą jo atminimui. Neretai vaikai pradeda priekaištauti tapusia našle mamai, kad ji išduoda tėvo atminimą leisdamasi į draugystę su kitu vyru. Tėvui arba motinai, tapusiai našliais, gali kilti pavydas, protestas, kad sūnus su dukra susirado sau partnerius ir gyvena visavertį gyvenimą, kai tuo tarpu tėvas ar motina ir toliau yra vieniši. Visišką ketvirtos užduoties „užstrigimą“ gali sukelti įsitikinimai, kad mylėti galima tik vieną kartą gyvenime, kad naujų santykių užmezgimas yra smerktinas ir amoralus. Suvokimas, kad mylint kitą žmogų, susiradus naujų draugų, pagarba ir meilė mirusiajam dėl to nė kiek nesumažės.

Kaip patartumėte draugui ar mažai pažįstamam žmogui pranešti tragišką žinią apie jo artimojo mirtį? Kaip tuo metu elgtis?

Jeigu tai staigi mirtis, kad ir kaip bus perduota žinia, artimieji neišvengiamai bus ištikti šoko. Kad galėtumėte sušvelninti pirmąją reakciją į žinią apie mirtį, visų pirma reikėtų pasiruošti patiems: numatykite, ką ir kaip sakysite, kaip jausitės patys tai sakydami, koks ryšys siejo mirusįjį su asmeniu, kuriam ruošiatės pranešti blogą žinią, to žmogaus galimas reakcijas. Jeigu jaučiate, kad jums vieniems tai pranešti bus per sunku, pagalvokite, ką galėtumėte pakalbėti niekieno netrukdomi. Blogas žinias geriau pranešti akis į akį. Taip galite matyti žmogaus reakcijas ir suteikti jam būtiniausią paramą. Jeigu vis tik pranešti tenka telefonu, pasiūlykite žmogui atsisėsti. Jūs galite būti apkaltinti, kad meluojate, nes paprastai žmonių pirmoji reakcija būna neigimas. Todėl būtina žinią pranešti tiesiogiai, tačiau jautriai. Pranešę tragišką naujieną, susidursite su įvairiomis emocijomis ir reakcijomis.

Ką jaučia netektį išgyvenantis žmogus? Kokie fiziniai negalavimai jį gali ištikti?

Tai dvasinis netekties skausmas, kuris kiekvienam asmeniui yra individualus. Iš pradžių sureaguoja širdies ir kraujagyslių sistema: širdis pradeda smarkiau plakti, padidėja kraujospūdis; toliau padažnėja kvėpavimas, džiūsta burna, prakaituoja delnai, dingsta apetitas, gali pradėti pykinti, atsirasti kūno drebėjimas, pilvo skausmai, „pakerta kojas“, prarandamas žadas ir t.t.

Ar įmanoma mirti iš sielvarto netekus artimo žmogaus?

Nustatyta, kad pirmais ir antrais metais po netekties artimųjų sergamumas ir mirtingumas gali padidėti iki trijų kartų, palyginti su nepatyrusiais netekties. Tai priklauso nuo to, ar žmogui pavyksta įvykdyti netekties sielvarto iškeltus uždavinius, ar gedėjimas netampa komplikuotu ir užsitęsusiu. Taip pat nuo žmogaus psichologinio tvirtumo, nuo ligų, kuriomis jis sirgo prieš netektį. Jei pora kartu darniai išgyveno iki garbingo amžiaus, gali būti, kad mirus vienam sutuoktiniui, kiras taip pat gyvena nebeilgai.

Kokius gedinčiojo išgyvenimo momentus galima toleruoti, o dėl kokių vertėtų susirūpinti?

Reikėtų kreiptis į specialistus, jei žmogų nuolatos vargina mintys apie savižudybę, jei įninkama į narkotikus, alkoholį, raminamuosius vaistus, jei kelis mėnesius po netekties užlieja apatija, depresija, atsiranda nuolatinis nerimas, haliucinacijos, jei apie mirusįjį kalbama kaip apie gyvą, saugomi jo daiktai, t.y., jei yra požymių, kad žmogui nepavyko išgyventi sielvarto ir gedėjimas komplikavosi.

Kaip pagelbėti netektį išgyvenančiam draugui?

Tiesiog kantriai ir nuoširdžiai būti su jo, jo jausmais: ašaromis, liūdesiu, pykčiu, kuris kartais gali atrodyti, jog yra skirtas mums. Su jo skausmingais prisiminimais, itin reikšmingas paskutines bendravimo akimirkas su mirusiuoju. Kuo daugiau žmogus kalba apie išgyvenimus, tuo lengviau jam įveikti sielvartą.

Kokias klaidas žmonės paprastai daro mėgindami guosti gedintįjį?

Visi turi įvairių su mirtimi susijusių baimių, kurios trukdo pasiūlyti pagalbą mirusiojo artimiesiems. Nežinodami, kaip paguosti, bijodami, kad nerasime tinkamų žodžių, ypač, kai mirtis netikėta, arba netektis labai didelė, nusukame akis nuo gatvėje sutikto gedinčiojo arba, kaip populiarių serialų personažai po teroristiškų išpuolių pilname lavonų lauke absurdiškai ramina likusius gyvuosius „viskas yra gerai“, puolame guosti, kad viskas susitvarkys, laikas užgydys visas žaizdas, kad dabar jam gerai, nes jis pas Dievą… Patys bijodami žodžio „mirtis“ skambesio vadovaudamiesi liaudyje gyvuojančiu mitu, kad šiuo žodžiu dar labiau įskaudinsime gedintįjį, kalbėdami apie mirusįjį, sakome „paliko“, „išėjo“. Tokiu būdu darome meškos paslaugą ne tik gedinčiajam, bet ir sau: maitiname gedintįjį iliuzijomis, kad mirusysis nemirė (jis dar gali sugrįžti) ir trukdome priimti realybę. Taip pat mėginame save įtikinti, kad esame nemirtingi. Kai laidotuvių metu kas nors nepaliauja raudojęs, kviečiame greitąją medicinos pagalbą, kad gedinčiajam duotų raminamųjų, manydami, kad gedintysis pasijus geriau. Iš tiesų žmogus nurimsta, gali atsirasti apdujimo ir emocinio bukumo būsena, vadinasi, pradeda nebejausti netekties jausmo, atsiranda grėsmė „užšaldyti“ sielvartą, o ne jį įveikti.

Ką patartumėte paskaityti ar pasižiūrėti šia tema tiems, kurie gedi arba turi netektį išgyvenusius draugus?

Galima askaityti Leslie Landon Metju „Kai sielvartauja vaikai“ – tai knyga suaugusiesiems, skirta padėti vaikams lengviau išgyventi artimųjų mirtį, tėvų skyrybas, augintinio netektį, persikraustymą ir pan. Taip pat Inger Anberg „Sielvartas po savižudybės“ – leidinys, skirtas nusižudžiusiųjų artimiesiems. Mokomąją Tereses Nijolės Liobikienės knygą „Krizių intervencija“. Elizabetos Kubler – Ros „Apie mirtį ir mirimą“ – tai pasakojimas apie galimybes naujai pažvelgti į mirtį ir mirštančiuosius. Kristinos Onos Polukordienės knygą „Psichologinės krizės ir jų įveikimas“, skirtą suteikti pagrindines žinias apie krizių ir savižudybių prevenciją, intervenciją ir postvenciją. Taip pat galima pažiūrėti neseniai pastatytą dramą „Tėve mūsų, kuris esi medyje“, kurioje ieškoma atsakymų, kaip įveikti netekties skausmą ir susitaikyti su likimu.

Eglė Rubinaitė / Žurnalas „Amžinybės link“, Nr. 1