Galima drąsiai teigti, jog pirmojo ir kol kas vienintelio Lietuvoje krematoriumo atsiradimas padarė tikrą perversmą. Pirmiausia, žmonių galvose, o tada jau ir laidojimo papročiuose. Kai 2011 m. paskutinėmis lapkričio dienomis buvo atidarytas krematoriumas Kėdainių laisvojoje ekonominėje zonoje, daug kas netikėjo, kad išvis bus galima teikti tokią paslaugą – mūsų šalyje nebuvo laidojimo kremuojant tradicijos, Bažnyčia nebuvo išreiškusi aiškaus požiūrio į kremavimą, galų gale, pats žodis „krematoriumas“ kėlė Antrojo pasaulinio karo metu koncentracijos stovyklose veikusių krematoriumų asociacijas. Turint tiek gajų stereotipų, kurti tokią paslaugą teikiantį verslą buvo išties didelis iššūkis. Apie kremavimo inovacijos Lietuvoje akcentus kalbame su AB „K2 LT“ bendraturčiu, direktoriaus pavaduotoju ir valdybos pirmininku Vidu Andrikiu.
Kaip krematoriumo atsiradimas Lietuvoje padarė įtaką lietuvių laidojimo papročiams?
Kaip žinia, žmonės bijo visko, kas yra nepažįstama. Todėl nuo pat veiklos pradžios aiškinome visuomenei apie kremavimą: kad Lietuva buvo paskutinė Europos šalis, neturinti krematoriumo, kad kremavimo ištakos mūsų šalyje – baltiškos, todėl Lietuvoje, krikščionybės aušroje, kremavimas buvo draudžiamas kaip pagoniška apeiga, kad Katalikų Bažnyčia pripažino mirusiųjų palaikų kremavimą tolygiu laidojimui į žemę būdu 1962 m., II-jo Vatikano susirinkimo metu.
Mūsų švietėjiška veikla pasitarnavo, kad žmonių sąmonėje įvyktų virsmas. Todėl, kai pradėjome rengti nemokamas ekskursijas krematoriume, plūstelėjo minia norinčiųjų iš arti pažiūrėti, kaip veikia krematoriumas, sužinoti atsakymus į daugybę iškilusių klausimų. Ne mažesnis susidomėjimas ir krematoriumo erdvėse vykstančiomis profesionalių Lietuvos menininkų parodomis, kurias keičiame maždaug kas pusmetį. Parodose visi gali apsilankyti taip pat nemokamai.
Nuosekli komunikacija apie kremavimą ir apie pačią įmonę, kaip skaidriai veikiančią, augino susidomėjusiųjų laidojimu kremuojant skaičių – kasmet kremavimai auga 30 proc. 2015 m. jų per metus jau buvo apie 3500. Tai beveik pasiekė vienos kremavimo linijos metinį pajėgumą – 4000 kremavimų.
Krematoriumo teikiamos paslaugos padėjo rastis ir kitoms verslo sritims – keramikai susidomėjo urnų kūryba ir gamyba, pradėti gaminti lietuviški ekologiški karstai, tinkami palaikams kremuoti, šalyje daugėja kolumbariumų.
Kokie krematoriumai yra pasaulyje ir koks krematoriumas yra mūsų (lietuvių)?
Prieš pradėdami įgyvendinti krematoriumo Lietuvoje idėją, apsilankėme įvairių šalių krematoriumuose. Pagal pastatų architektūrą juos būtų galima grupuoti į koplyčių tipo (Anglijoje) ir į pramoninius objektus (Vokietijoje). Bet mums norėjosi rasti balansą tarp įmantrumo ir asketiško stiliaus, todėl išsakėme savo lūkesčius kauniečiui architektui Gintautui Natkevičiui, o mūsų bendradarbiavimo rezultatą dabar galima pamatyti Kėdainiuose. Beje, krematoriumo pastato architektūrinis sprendimas (architektų biuras „G. Natkevičius ir partneriai”: architektai Gintautas Natkevičius, Adomas Rimšelis ir Agnė Natkevičiūtė) pateko tarp penkių lietuvių architektų darbų, kuriuos atrinko Lietuvos architektų sąjunga ir pristatė prestižiniame Europos architektūros „Mies van der Rohe” prizo 2013 m. konkurse.
Daugelyje mūsų aplankytų Europos krematoriumų įranga buvo neatnaujinta, o mes tuo metu sumontavome pačią pažangiausią – vienos žinomiausių tokios įrangos gamintojų, vokiečių kompanijos IFZW. Kaip minėjau, vienos kremavimo linijos pajėgumas – 4000 kremavimų per metus. Atsižvelgdami į kremavimo paslaugos poreikį, 2016 m. pradžioje paleidome antrą tokio paties pajėgumo liniją. Ir šiuo metu kremavimo paslaugos poreikis mūsų šalyje visiškai patenkinamas. Jei skaičiuotume pagal vidutinį metinį mirštamumo rodiklį Lietuvoje, t. y. 40 000 mirčių, laidojimas kremuojant sudarytų apie 10 proc.
Turbūt nustebinsiu pasakydamas, jog tokių aukštų aplinkosauginių reikalavimų, kokie yra Lietuvoje, nėra nė vienoje Europos Sąjungos šalyje. Tuo stebėjosi net įrangos gamintojai vokiečiai. Todėl viena didžiausių investicijų buvo padaryta į valymo įrangą. Bet dabar turime tokią oro valymo technologiją, kuri išvalo ne tik išeinančius dūmus, bet ir kvapus. Gal todėl atvykusieji į krematoriumą dažnai mūsų klausia, kodėl nematyti krematoriumo kamino su rūkstančiais juodais dūmais – įdiegus šiuolaikines technologijas, kaminas atrodo tarsi stogo dalis.
Kokia kremavimo statistika kaimyninėse šalyse? Kas daro įtaką tokiems duomenims? Kokia tendencija prognozuojama Lietuvai?
Du artimiausi Lietuvai krematoriumai yra Latvijoje ir Lenkijoje. Abu jie naudoja seną vienos kameros technologiją, kuri gali atlikt po vieną kremavimą kas tris valandas, t. y. apie 2000 kremavimų per metus vienai linijai.
Čia reikėtų pabrėžti, kad kaimynai turėjo krematoriumus dar sovietiniais laikais, tad kremavimas jiems jau seniai yra kaip vienas iš galimų laidojimo būdų. Kiek laiko turi praeiti, kad ir Lietuvoje jis būtų vadinamas įprastu? Sunku dabar atsakyti, nors ir matyti augimo tendencijos. Ir tam įtakos turi ne tik gyventojų sąmonėjimas, jog kremavimas yra ekonomiškas, estetiškas ir ekologiškas laidojimo būdas.Ypač vertinama, jog urną su pelenais leidžiama laidoti net ir uždarytose ar istorinėse kapinėse, jei jose yra giminės kapavietė. Be to, taupydamos žemės plotus, savivaldybės suinteresuotos kolumbariumų statyba, tad netiesiogiai irgi skatina rinktis kremavimą. Nemaža dalimi prisideda ir emigracijos tendencija – žmonėms patogiau kremuoti gimtinėje mirusius artimuosius ir išsivežti urną su pelenais į tą šalį, kurioje nutarę leisti šaknis.
Tradicijos kuriamos ne vienerius metus, kai kurios – net amžiais, tad pasakyti, jog po kelerių metų visi rinksis tik kremavimą, tikrai negalima. Bet tai yra tokia paslauga, kuria žmonės pasinaudoja itin jautriu gyvenimo momentu, tad patirtais įspūdžiais vėliau pasidalija su kitais. Jei pastarieji įvertins paslaugos privalumus, būtinai ja pasinaudos ištikus netekčiai.
Kokius klausimus dažniausiai užduoda į ekskursiją po krematoriumą atvykę interesantai? Kas tokie yra ekskursijų lankytojai – kokio amžiaus ir kokiomis aplinkybėmis atvykę žmonės?
Tik į pirmąją ekskursiją krematoriume pakvietėme išskirtinai kėdainiečius, kad susipažintų su nauju objektu mieste. O paprastai į ekskursijas žmonės atvyksta savarankiškai, kartais susiorganizuoja akademinės, profesinės bendruomenės ar bendraminčių klubai, atvyksta ir pavienės šeimos. Taigi, lankosi labai įvairaus amžiaus, išsilavinimo žmonės. Ir domisi jie taip pat labai įvairiais dalykais: technologijomis, laidojimo kremuojant apeigomis, skirtingų konfesijų požiūriu į kremavimą ir pan. Taip pat dažni klausimai būna apie trišalę kremavimo paslaugų teikimo po asmens mirties sutartį, kurią apsisprendęs po mirties būti kremuotas asmuo sudaro su kremavimo įmone ir įsipareigojančiu laidoti kremuojant asmeniu. Neretai po ekskursijos žmonės paprašo atspausdinti trišalę sutartį, nors ją galima patiems atsisiųsti iš mūsų svetainės krematoriumai.lt.
Vis dėlto – kokia yra kremavimo kaina Lietuvoje? Kokia yra, Jūsų žiniomis, bazinė pinigų suma, už kurią galima oriai palaidoti artimąjį kremuojant?
Kėdainių krematoriume, jei mirusįjį jo artimieji pageidauja kremuoti per 24 val., pasirenkant laiką, paties kremavimo kaina 315 eurų , jei per 72 val., nesirenkant laiko – 157,50 Eur.
Vidutiniškai pakanka 600 eurų, kad velionis būtų oriai palaidotas kremuojant. Suprantama, galutinę kainą apsprendžia laidojimo paslaugas teikiančiose įmonėse pasirinkto karsto, įkapių, taip pat urnos, atsisveikinimo apeigų ir laidojimo reikmenų kaštai.
Kokie yra Kėdainių krematoriumo, kaip Lietuvos laidojimo paslaugų teikėjo veiklos principai ir vertybės? Kas Jums yra svarbu teikiant tokią paslaugą?
Prisiminkime senolius, kaip jie ruošdavosi mirčiai – ir karstą būdavo pasidirbinę,ir įkapes pasiruošę, dar visai neseniai mirusiuosius šarvodavo jų namuose. Dabar susidariusi tokia paradoksali situacija – filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose mirtis yra nuolatinė palydovė, o realybėje mirties tema kažkodėl aplenkiama. Bet juk ji, kaip ir gimimas, yra neatsiejama nuo kiekvieno mūsų gyvenimo.
Todėl, prieš statydami krematoriumą galvojome, kaip padėti žmonėms prisijaukinti mintį apie mirtį. Taip atsirado idėja turėti krematoriumo fojė, kur būtų galima rengti menininkų parodas – kad žmonėms, atlydėjusiems čia mirusįjį, menas teiktų rimtį, padėtų kreipti mintis nuo tos akimirkos skausmo į galbūt amžinesnius dalykus.
Darbuotojus irgi rinkomės ilgai, nes norėjome, jog tai būtų atjaučiantys, bet tvirti žmonės, kurie sugebėtų ne tik tinkamai bendrauti su mirusiojo artimaisiais, bet ir pagelbėti jiems, jei, pavyzdžiui, sušlubuotų sveikata. Kiek girdime iš klientų atsiliepimų, pasirinkome labai teisingai. Net buvome klientų paskatinti įsigyti atsiliepimų knygą, kurioje žmonės galėtų rašyti padėkas krematoriumo darbuotojams.
O bene tiksliausiai mūsų veiklos principus ir vertybes nusako kunigo Ričardo Doveikos pasakyta frazė: „Jūs čia irgi atliekate tarnystę“.
Kaip manote, ar Lietuvoje kremavimas, kaip laidojimo būdas, yra pakankamai teisiškai sureguliuotas? Ar matote, ką būtų galima koreguoti?
Iki 2007 m., kol nebuvo priimtos Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pataisos, reglamentuojančios kremavimą, nebuvo net teorinės galimybės statyti Lietuvoje krematoriumą. Priėmus pataisas ir 2011 m. atsiradus pirmajam šalyje krematoriumui, iš pradžių buvo šiokių tokių teisinių nesklandumų, kuriuos, atsižvelgdami į realią veiklą, įstatymo rengėjai pakoregavo. Bet iki šiol liko neapibrėžtas terminas, kiek trunka įstatyme minimas „laikinas pelenų saugojimas“, jei velionis pageidavo, kad jo pelenai būtų išbarstyti virš vandens telkinio ar į jį, teisiškai tokios valios taip pat negalima įvykdyti. Kol kas nėra ir specialių pelenams barstyti skirtų vietų, bet yra numatyta steigti tokias vietas kapinėse. Taigi, nesant net pirmų žingsnių šioje srityje, sunku tikėtis greito liberalėjimo šiuo klausimu. Tikrai prireiks ne vienerių metų, kol Lietuvoje rasis tradicijos ant mirusio artimojo pelenų sodinti medžius vadinamuose Ramybės parkuose, kaip, pavyzdžiui, Anglijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose.
