Apie kremavimą trumpai. Kas tai?
Kremavimu vadinamas mirusio žmogaus palaikų sudeginimas fiziniam kūnui virstant pelenais. Kremavimas atliekamas specialiai tam pritaikytoje ir įrengtoje vietoje – krematoriume. Krematoriumą dažniausiai sudaro viena ar daugiau krosnių, suprojektuotų taip, kad būtų maksimaliai išnaudojama suvartojama šilumos energija ir sumažinamas teršalų patekimas į aplinką. Krematoriumo krosnyse temperatūra būna 870–980 °C – ji išgaunama naudojant įvairų kurą, pvz., gamtines dujas arba propaną. Šiuolaikinės krematoriumų krosnys jau yra valdomos kompiuteriu, kremacijos procesas yra reguliuojamas skaitmeniniu būdu – taip užtikrinamas naudojimosi jomis saugumas.
Kremavimo procesas
Krematoriumo vieta, kurioje deginamas mirusiojo, vadinama kamera. Jos sienelės yra padengtos ugniai atspariomis ir karštį sulaikančiomis plytomis. Karstas su mirusiojo palaikais į kamerą įstumiamas kuo greičiau, vengiant šilumos iššvaistymo. Po atliktos kremacijos likę pelenai surenkami į konteinerį, iš kurio perpilami į specialiai tam skirtą kapsulę. Paprastai kremacijos procesą leidžiama stebėti artimiesiems, nors pats procesas traktuojamas kaip pramoninis. Krematoriumo krosnis yra pritaikyta tik vieno kūno kremacijai, kelių kūnų deginimas vienu metu daugelyje šalių yra nelegalus. Vienas kremacijos procesas užtrunka ~ 2 val.
Suaugiojo žmogaus pelenai po kremacijos sudaro ~3,5% jo buvusios kūno masės (vaiko – 2,5%), sveria ~1,8-2,7 kg. Šie duomenys priklauso ne nuo kūno raumenų ar riebalų kiekio, o nuo skeleto (kaulų) tūrio – juk 65% žmogaus kūno iš esmės sudaro vanduo. Kremuotų palaikų cheminė sudėtis – kalcio fosfatai su kai kuriais mineralais (natriu, kaliu).
Apie kremavimą pasaulyje
Kremacija žinoma nuo naujojo akmens amžiaus (neolito). Paprotys šitaip laidoti žmogaus kūną atsirado 3 tūkstantmetyje iki m.e. Kremacijos pradininkais laikomi Mesopotamijos (dabartinių Turkijos, Sirijos ir Irake teritorijų) šumerų dvasininkai, kurie tikėjo, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga. Iš Mesopotamijos kremacija paplito kitose Azijos šalyse, Afrikoje. Iškilmingas palaikų deginimas ant laužo buvo paplitęs ir Senovės Graikijoje, Romoje, slavų gentyse, Japonijoje, Indijoje ir kitose Pietryčių Azijos šalyse.
Baltų kraštuose ir Lietuvoje palaikų deginimas paplito I tūkstantmečio m.e. viduryje. Lietuvoje V a. m. e. – I a. pradžios vyravo paprotys mirusiuosius laidoti sudegintus. I–II a. mirusiuosius imta laidoti nedegintus, o V–IX a. vėl plito mirusiųjų deginimo paprotys. Tik žiemgaliai ir žemaičiai mirusiuosius laidojo nedegintus. Bet X–XII a. palaikų deginimo paprotys įsigalėjo ir iki XIII–XIV a. gyvavo visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje. Rytų, Pietryčių Lietuvoje gyvenę lietuviai ir jotvingiai sudegintus mirusiuosius laidojo pilkapiuose, kitoje Lietuvos dalyje – kapinynuose. Palaikai buvo suberiami į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje. Baltai manė, kad mirusiojo palaikų sudeginimas yra lengvesnis išsilaisvinimas iš kūno, todėl šis ritualas dažniau buvo atliekamas kilmingesniems žmonėms.
Kremavimo istorija Lietuvoje
Tarpukario (1918–1939 m.) Lietuvoje mirusiųjų palaikų kremavimas buvo įteisintas 1932 m. 1936 m. Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas, kuris 2003 m. buvo uždarytas dėl neatitikimo šiuolaikiniams reikalavimams. Medicinos fakulteto studentas medikas, 1937 m. miręs po operacijos nuo embolijos (kraujagyslių užsikimšimo), tapo pirmuoju žmogumi, kurio palaikai buvo kremuoti šiame krematoriume, ir pelenai buvo mechaniškai susmulkinti. Laikinojoje sostinėje krematoriumas tapo sensacija, ypač inteligentijos tarpe. Daugelis to meto garsių Lietuvos menininkų ir mokslininkų viešai bei savo testamentuose skelbė pageidujantys, jog po mirties jų kūnus sudegintų.
Sovietmečiu Kauno krematoriumo paslaugomis dažniausiai naudodavosi užsienio piliečiai, nes palaikus vežti iš Sovietų Sąjungos būdavę labai brangu, be to, reikėdavę atlikti sudėtingų formalumų. Ten taip pat būdavo sudeginamos per anatomijos praktinius užsiėmimus medicinos studentų panaudotos biomedžiagos – žmogaus organai.
Pirmųjų krematoriumų statybos
Įsigalėjus krikščionybei, Europoje mirusiųjų deginimą pradėta laikyti stabmeldystės liekana ir jis buvo uždraustas. Tačiau sunkiau prieinamose vietose vokiečių giminės savo mirusiuosius degino net iki X a. Viduramžiais palaikus degindavo jau tik tose šalyse, kur buvo įsivyravęs budizmas. Europoje mirusiųjų nebedegino nuo XIV a. Deginimas čia išliko tik kaip griežta bausmė nusikaltėliams. Renesanso ir Humanizmo laikotarpiais mirusiųjų palaikus vėl pradėta deginti. Šį paprotį norėjo pastūmėti prancūzų revoliucionieriai, reikalaudami panaikinti kapines ir įvesti privalomą mirusiųjų deginimą. Tačiau šios idėjos nesulaukė neturėjo pasisekimo. Tik vėliau, 1815 m., Napoleonas pritarė mirusiųjų palaikų deginimui.